Apie riedlentes ir Vilniaus gatvės kultūra pakalbėjome su riedlenčių treneriu, „Surf Sky“ bendruomenės nariu, Domantu Antanavičiumi.
INTERVIU
Papasakok kada pradėjai skeitint ir nuo ko viskas prasidėjo?
Pradėjau labai mažas, kokių 11 metų. Iš pradžių nebuvo to kodėl klausimo, tiesiog mano brolis turėjo riedlente, ji mėtėsi kažkur garaže ir sugalvojau pabandyti. Tiesiog iš to tokio jaunatviško smalsumo pabandžiau, po to ta riedlentė prilipo kaip transporto priemonė. Veliau supratau, kad galiu nepasikelti lentos nuo žemės, o su ja peršokt kažką ir t.t. Tai taip ir prilipo.
Prieš tai vadinotės Fully Ghetto, turėjot jau didelę istoriją. Nuo kada įsikūrė Fully Ghetto? Kodėl sugalvojot pakeisti pavadinimą, visą identitetą? Papasakok apie ką yra jūsų bendruomenė Surf Sky. Po šiuo pavadinimu slepiasi ne tik važinėjimas riedlentėmis, bet ir renginiai, drabužiai. Kaip kilo idėja būt kažkuo daugiau, o ne tik draugų, kurie važinėja riedlentėmis, grupelė?
Fully Ghetto buvo kažkur apie 10 metų. Surf Sky gavosi kaip naujas brand’as, reikėjo iš naujo viską statyti kaip ir. To vardo ne tiek daug kas žino. Fully Ghetto sugalvojom pasivadint, nes tiesiog vienas draugas sugalvojo nuo medžio nusikabint batus ir su jais pradėt važinėt. Dar buvo toks bajeris, toks reidlenčių filmas, kuris vadinosi „Fully Flared“. Juokdamiesi su savo draugais, pagalvojom, kad nusiimt batus nuo medžio ir su jais važinėt, čia jau visiškai ghetto, nėra pinigų, nėra parkų. Taip naturaliai ir gimė tas pavadinimas. Mes nei reklamavomes nei nieko, tiesiog važinėjom ir gal išpopuliarėjom dėl savo turinio. Ne daug buvo tų tokių gang’ų. Visa idėja buvo - nepriimt nieko rimtai ir daryt nesąmones. Persikraustėm į Vilnių, išleidom tokį jau rimtesni filmą, paleidom pirmą merch’ą. Nuo kokių 2019 metų, jau rimčiau pradėjom žiūrėti į Fully Ghetto. Kaip į prekinį ženklą kažkokį. Toliau dirbom ant „Skate Hub“. Pradžioj „Skate Hub“ buvo maža mokyklėlė ir mažas parkelis. O dabar jau „Skate Hub“kitoj vietoj, turim daug studijų, didžiulį parką. Tai rebrand’inom, nes per tiek laiko patys pasikeitėm. Pradžioj buvo tiesiog, kad pasijuokt, kažka su chebra padaryt. Nuėjom iki to, kad daugiau žmonių mus mato, daugiau jaunimo mus seka. Tada supratom, kad tas senas pavadinimas out of fashion ir šiaip, kad tame žodyje ghetto, yra tokio jautrumo daugiau. Anksčiau internetinių reikalų taip jautriai nepriimdavo, seniau internetas kitoks buvo negu dabar. Iš Kauno beveik niekas su riedlentėm nebevažinėja. Tai gaunas, kad su kuo dažniausiai kuriu, tai su tais, kurie yra čia „Skate Hub’e“. Ir, kad iš mažo miesto komandos, pavirto į komandą, kuri yra po vienu stogu, po vienu indoor’u. Nebeatitinka, kad esam chebra iš Kauno. Nebeatitinka, kad kažko neturim, parko ar kažko, tas ghetto nebetinka. Turim saugot riedlenčių kultūrą, nes dabar jau kitokie laikai. Bandom su Surf Sky apimti daugiau sričių. Ką veikti, kad tas riedlentininkas ne tik tai video matytų, bet turėtų ir kur nueit pavakarot, kad turėtų kitų draugų iš kito rato ir, kad jis jaustųsi, kad kažkur dalyvauja, jaustųsi visavertis kultūroj, o ne tiktai užsidaręs parke.
Kaip manai kokia situacija Vilniuje kalbant apie riedlenčių kultūrą? Išgyvename pakilimą ar galbūt kaip tik atrodo, kad vis mažiau žmonių tuo užsiima?
Dvejopai. Daugiau kurie tiesiog susidomi ir pradeda važinėt kaip hobiu, bet mažiau yra tų jaunuolių, kurie nori gyvent, degt reidlentėm. Jeigu žiūrint į kultūrišką pusę, tai mažiau tokių yra. Kultūra yra daugiau kas vyksta gatvėj, kas filmuojasi, kokių chebrų yra, kuo užsiima, kas menu ir t.t. Tai va tokių skater’ių yra mažiau, jie pasibarstę. O tie, kurie susidomi kaip hobiu, tai mes „Skate Hub’e“ nesiskundžiam, kad pas mus būtų mažai žmonių. Vedam ir treniruotes ir viską. Atsiranda žmonių, kurie gal vėliau tai atranda. „Skate Hub’e“ tai kultūra niekad nesustoja. O žiūrint iš gatvės perspektyvos, reikalai juda daug lėčiau, tiek ir pasaulyje.
Kaip manai ko trūksta, kad žmonės daugiau važinėtų riedlentėm, domėtusi šia kultūra, įsitrauktų?
Seniau kokiais 90s, juk nebūdavo tokios prieigos prie interneto. Tu nebent susirašydavai, kad susitiksi parke, bet tu nežiūrėdavai orų. Tu tiesiog eini į lauką, pasiimi riedlentę ir veiki kažką. Gal tavo vakaras kažkur užsibaigdavo tūsinant, bet tu visada tą riedlentę turi šalia, toks pabuvimas su draugais. Turi riedlentę šalia, tai vis tiek kažką su ja veiki. Dabar tai turi būt kažkoks tikslas tam, tikslas kažkam. Nes kitu atveju, tiesiog sėdi ir tingi. Kitu atveju, kodėl šiaip susidomėjimas mažesnis, tai tiesiog dėl aplamai pasaulio situacijos. Pačios lentos, jos pabrangusios, dalys pabrangusios, mažiau žmonių turi prieigos pradėt važinėt.
Kaip tau leidžia riedlentės išreikšti save? Ar sutinki kad gatvės kultūros gyvenimo būdas visiškai yra apie saviraišką?
Aš realiai pradėjau važinėt riedlente naudodamasis kaip meditacijos priemone. Tikrai nepradėjau važinėt dėl konkurencijos ar, kad ten laimėti viską. Pradėjau važinėt tokiu kaip pabėgimo būdu nuo savo asmeninių problemų tuo metu gyvenime. Ir ta saviraiška iš to ir gimė, kad tu susidomi, tu pradedi daryt, tada pradedi daug domėtis. Aš tiek daug domėjausi riedlentėmis, kad net nežinau kaip paaiškint. Kur ta prasme, 3 valandas važinėji arba kartais iki 6 valandų važinėji, grįžti namo, dvi valandas žiūri dar kažkokius riedlenčių video. Viskas pradėjo suktis apie riedlentes. Ir gaunasi, kad tu pradedi domėtis apie kultūra, kas kaip rengiasi, kas kaip važinėja, koks stilius. Atsiranda visas kitas pasaulis. Taip tu pradedi tapti visiškai kitu žmogum iš esmės. Tu pradedi tą dalį labiau ieškot. Aš gyvenau ypatingai tuo laiku, kai Kaune labai mažai kas tai darė. Tai gavosi, kad tu automatiškai išsiskiri iš minios. Tai ta kažkokia stiliaus išraiška, kažkokia psichologinė išraiška prieš pasaulį atsitinka. O pačio važinėjimo saviraiška, tai judesys, tai tampa kaip šokis tiesiog iš esmės. Aš atsimenu, labai ryškiai, savo naktinius pasivažinėjimus. Kad būnų namie, kažkas negerai, išbėgdavau iš namų ir naktim važinėdavau su ausinėm ir tada tikrai įsijausdavau. Ir tada jauties, kad tu šoki. Pašokdavau porą valandų ir grįžti namo nusiraminęs. Ypatingai, kai dabar pasauly visko tiek daug, viskas tave stimuliuoja, riedlentė vis tiek išlieka ta, kur būdamas su ja turi viska paleist. Labai mažėja tokių veiklų kur tu gali paleist, nes čia galvosi apie kitus dalykus, tu nukrisi, susižeisi.
Su kuo tau susijusi gatvės kultūra? Kaip apibūdintum Vilniaus gatvės kultūrą?
Dalykai vyksta, galėtų greičiau, daugiau, masyviau būt, nieko nesakau. Bet visu pirma tas, kad gyvenam Lietuvoj, visu antra, kad trurim daug juokingu visokių įstatymų. Nėra daug žmonių, dėl to gatvės kultūra vis tiek yra siauresnis žmonių ratas. Bet aš tiems žmonėms, aš linkiu niekada neišsiskirstyt ir po mokyklos, ir dar po kokiu gyvenimo įvykiu, nes ta gatvės kultūra pas jaunuoli dar mokykloj, greitai numiršta suaugus. Dėl to, kad pas mus yra labai tas rodiklis, kad turi gyvent teisingai, kad turi pritapt. Kad teisinga yra susituokt, pagimdyt vaiką, pastatyt medį, nusipirkt namą, va čia vat yra teisingas kelias, žinai. Ir būtent, tai gatvės kultūrai, šitas gyvenimo būdas nėra, kad labai tinka. Tu gali visa tai padaryti, bet tiesiog kitoks priėjimas prie gyvenimo yra. Nėra, kad žmonės iš gatvės kultūros nedaro visų šitų teisingų dalykų. Tiesiog esmė, kad jinai išsiskirsto, nes būna suvaržymas. Tai vat tokios erdvės kaip musu arba mano draugai Penaltee daro, labai reikia kažkokių tai lyderiu pas mus, kurie pradeda kažką iš to daryt gyvenimui. Tada tu pradedi įkvėpt kitus žmones, kad tu gali su tuo augt, kad gali užsidirbti iš to ir t.t. Užsieny tai viskas kitaip, ten daug žmonių, daug kas pasirenka kaip savo gyvenimo būdą gatvės kultūrą, ją pasirenka kaip savo širdį, jie taip gyvena, susiranda ir antras puses ir kitus dalykus. Tiesiog daugiau žmonių, daugiau pasirinkimo. Ir visi tada atranda savo vietelę. Gal šitą pas mus būna sudėtingiau suderint. Tai linkiu išlikt. Bet šiaip labai gerai vertinu, viskas fainai pas mus gaunasi, masyvumo tik kartais truputį reikia. Vis tiek galiausiai visus pažįsti, kas ką daro. Su visais susitinki, pabendrauji. Labai sunku išreikšt kas yra ta gatvės kultūra Lietuvoj, nes labai interpretuotai tie dalykai. Nes sakau, jei nedarai to kažko su tuo ir neriši to gyvenimo, galbūt tau yra sudėtinga palaikyt, būt toj kultūroj čia visą laiką. Kur sakau, užsieny yra daugiau vyresnių skater’ių, kur jie savo gyvenimus gyvena, bet jie būna toj kultūroj, domisi, ateina važinėti kiekvieną dieną ir tęsia savo gyvenimą su tuo. Aš dažnai ir jaunimui sakau, jo reikia turėti minty, kad nori būt profesionalu, daryt tą ir tą, bet kartais turi paleist tuos dalykus ir kuo ilgiau čia išbūt, o ne viską padaryti per du metus ir dingt viskam. Tada neturėsim tos kultūros. Pastebėjau, kad trūksta šiaip čia vietų Vilniuj, kur pabūt, vietų vakarėlių, kur būtų daugiau viena atmosfera. Tada smagiau pabūt ir tas jaunuolis nori ilgiau išbūt toj kultūroj. Būna ir Lietuvoj, kad tam skater’iui nėra kur dėtis. Nori susirast draugų, kurie nėra skater’iai. Vis tiek riedlentininkai yra tokie introvertai ir jie su plačiom kelnėm, tais drabužiais kitokiais ir būna, kad kiti pasižiūri kitaip. Tada pradedi, kaip žmogus klausinėt klausimų, ar čia su tavim kas negerai ir t.t. Iš esmės aš ir pats tai išgyvenau, aš čia tam, kad pakeist tai ir, kad būtų įdomiau biški. Ir tave vertina, kad tu esi.